1 1Teisėjų valdymo laikais šalyje kilo badas. Vienas vyras iš Judo Betliejaus su žmona ir dviem sūnumis iškeliavo gyventi į Moabo kraštą.
2To vyro vardas buvo Elimelechas, jo žmonos vardas Noomė, o sūnų – Machlonas ir Kiljonas, efratai iš Judo Betliejaus. Jie atvyko į Moabo kraštą ir ten apsigyveno.
3Noomės vyras Elimelechas mirė, ir ji liko su dviem sūnumis.
4Jie vedė žmonas moabites. Viena vardu Orpa, o kita – Rūta. Jie ten išgyveno apie dešimt metų.
5Po to abu sūnūs, Machlonas ir Kiljonas, mirė. Moteris neteko abiejų sūnų ir vyro.
Naomi ir Rūta grįžta į Betliejų
6Ji su savo marčiomis pakilo grįžti į savo kraštą, nes, būdama Moabo krašte, buvo girdėjusi, kad Viešpats aplankė savo tautą, duodamas jiems duonos.
7Ji išėjo iš ten, kur gyveno kartu su savo marčiomis, ir ėjo į Judą.
8Noomė tarė savo marčioms: „Eikite namo, pas savo motinas. Viešpats tebūna malonus jums, kaip jūs buvote mirusiems ir man.
9Viešpats jums tesuteikia poilsį vyro namuose.“ Noomė pabučiavo savo marčias, kurios pakėlė balsus ir verkė.
10Ir jos sakė: „Mes norime eiti su tavimi pas tavo žmones.“
11Noomė atsakė: „Grįžkite, mano dukros. Kodėl jūs norite eiti su manimi? Ar manote, kad aš galiu užauginti sūnus, kurie taptų jūsų vyrais?
12Grįžkite, mano dukros. Aš juk per sena vedyboms. Jei turėčiau viltį dar šiąnakt ištekėti ir pagimdyti sūnų,
13argi jūs lauktumėte, kol jis užaugs? Argi dėl to susilaikytumėte nuo santuokos? Ne, mano dukros. Man labai skaudu dėl jūsų, bet Viešpaties ranka yra prieš mane.“
14Jos vėl pakėlė balsus ir verkė. Orpa atsisveikino su savo anyta, o Rūta pasiliko su ja.
15Noomė tarė: „Tavo brolienė sugrįžo į savo tautą ir prie savo dievų. Grįžk ir tu.“
16Tačiau Rūta atsakė: „Neversk manęs tave palikti ir sugrįžti. Kur tu eisi, ir aš eisiu; kur tu gyvensi, ir aš gyvensiu. Tavo tauta yra mano tauta, ir tavo Dievas – mano Dievas.
17Kur tu mirsi, ir aš ten mirsiu ir būsiu palaidota. Tegul Viešpats padaro man tai ir dar daugiau, bet tik mirtis atskirs mane nuo tavęs.“
18Noomė matė, kad Rūta tvirtai pasiryžusi eiti su ja, ir nustojo atkalbinėti.
19Taip jos keliavo, kol atėjo į Betliejų. Joms atėjus į Betliejų, visas miestas sujudo ir klausinėjo: „Ar tai Noomė?“
20Ji atsakė: „Nevadinkite manęs Noome, vadinkite mane Mara, nesVisagalis labai apkartino mano gyvenimą.
21Išėjau turtinga, o Viešpats parvedė tuščiomis rankomis. Kodėl vadinate mane Noome? Juk Viešpats paliudijo prieš mane, Visagalis mane nubaudė.“
22Taip grįžo Noomė ir jos marti moabitė Rūta iš Moabo krašto. Jos atvyko į Betliejų miežių pjūties pradžioje.
Rūta sutinka Boazą javų lauke
2 1Noomės giminaitis iš vyro pusės buvo Boazas, pasiturintis vyras iš Elimelecho giminės.
2Moabitė Rūta tarė Noomei: „Leisk man eiti į lauką varpų rinkti, kur man leis.“ Noomė sakė: „Eik, mano dukra.“
3Nuėjusi ji rinko varpas paskui pjovėjus. Jai pasitaikė rinkti lauke, kuris priklausė Boazui iš Elimelecho giminės.
4Kaip tik tuo metu Boazas atėjo iš Betliejaus ir pasveikino pjovėjus: „Viešpats su jumis.“ Tie jam atsakė: „Telaimina tave Viešpats.“
5Tada Boazas paklausė pjovėjų prižiūrėtojo: „Kas šita moteris?“
6Prižiūrėtojas atsakė: „Ji yra moabitė, atvykusi su Noome iš Moabo krašto.
7Ji prašė: „Leisk man rinkti paskui pjovėjus nukritusias varpas.“ Ji atėjo ir buvo čia nuo ryto iki dabar, tik trumpam buvo parėjusi į namus.“
8Boazas tarė Rūtai: „Klausyk, mano dukra! Neik rinkti į kitą lauką ir nesitrauk iš čia, bet pasilik prie mano moterų.
9Sek paskui pjovėjus. Aš įsakiau jaunuoliams tavęs neliesti. Ištroškusi eik prie ąsočių ir gerk tai, ką pjovėjai geria.“
10Ji puolė veidu į žemę ir, nusilenkusi iki žemės, klausė: „Kodėl tu man toks malonus ir atkreipei dėmesį į mane, nors esu svetimšalė?“
11Boazas atsakė jai: „Man viską papasakojo, kaip tu, tavo vyrui mirus, elgeisi su anyta ir kaip palikusi tėvą, motiną ir gimtąją šalį atvykai į tautą, kurios anksčiau nepažinai.
12Teatlygina tau Viešpats už tai, ką padarei, ir teduoda tau visą užmokestį Viešpats, Izraelio Dievas, po kurio sparnais atėjai prisiglausti.“
13Ji atsakė: „Mano viešpatie, kad tik rasčiau malonę tavo akyse. Tu paguodei mane, draugiškai kreipdamasis į savo tarnaitę, nors neprilygstu tavo tarnaitėms.“
14Valgant Boazas jai tarė: „Ateik čia, valgyk duonos ir padažyk savo kąsnį vyne.“ Ji atsisėdo šalia pjovėjų, o jis padavė jai paskrudintų grūdų. Ji pavalgė, o kas liko, pasilaikė.
15Kai ji kėlėsi rinkti, Boazas įsakė savo tarnams: „Leiskite jai rinkti tarp pėdų ir nepriekaištaukite.
16Iš pėdų tyčiomis ištraukite ir palikite jai, kad galėtų rinkti; nedrauskite jai.“
17Ji rinko iki vakaro. Surinktas varpas iškūlė – buvo arti efos miežių.
18Parėjusi į miestą, ji parodė savo anytai, kiek pririnko. Be to, padavė jai likusį maistą, kurį buvo pasilaikiusi.
19Anyta jos paklausė: „Kur tu šiandien rinkai? Tebūna palaimintas tas, kuris atkreipė į tave dėmesį!“ Ji papasakojo savo anytai, pas ką dirbo, ir pasakė, kad to vyro vardas Boazas.
20Noomė tarė savo marčiai: „Viešpats telaimina jį, nes jis išliko malonus gyviems ir mirusiems. Be to, tas vyras yra iš mūsų giminės, vienas iš artimiausių mūsų giminaičių.“
21Rūta sakė: „Jis man patarė laikytis prie jo pjovėjų iki pjūties galo.“
22Ir Noomė tarė savo marčiai Rūtai: „Gerai, mano dukra, kad eini su jo tarnaitėmis. Kitame lauke tave galėtų įžeisti.“
23Ji laikėsi prie Boazo tarnaičių rinkdama varpas, kol pasibaigė miežių ir kviečių pjūtis, ir gyveno su savo anyta.
Rūta ir Boazas prie kūlimo aikštelės
1Noomė tarė Rūtai: „Mano dukra, ar ne laikas man pasirūpinti vieta, kur tu galėtum ramiai gyventi?
2Boazas, su kurio tarnaitėmis tu dirbai, yra mūsų giminaitis. Jis šį vakarą vėtys miežius klojime.
3Nusiprausk, pasitepk, apsivilk geriausiu rūbu ir nueik į klojimą. Nepasirodyk jam, kol jis pavalgys ir atsiguls.
4Kai jis atsiguls, įsidėmėk vietą, kur jis guli; priėjusi atidenk jo kojas ir atsigulk. Jis tau pasakys, ką daryti.“
5Ji atsakė: „Visa, ką man sakai, padarysiu.“
6Nuėjusi į klojimą, ji pasielgė taip, kaip jai anyta patarė.
7Boazas, pavalgęs ir atsigėręs, buvo patenkintas ir atsigulė javų krūvos gale. Rūta tyliai priėjo, atidengė jo kojas ir atsigulė.
8Vidurnaktį pabudęs žmogus nusigando, pamatęs moterį, gulinčią prie jo kojų.
9Jis paklausė: „Kas tu esi?“ Ji atsakė: „Aš esu tavo tarnaitė Rūta. Ištiesk savo apsiaustą ant savo tarnaitės, nes tu esi artimas giminaitis.“
10Jis sakė: „Viešpats telaimina tave, mano dukra. Tavo paskutinis poelgis yra geresnis už pirmutinį, nes tu neieškojai jaunuolio, turtingo ar beturčio.
11Nebijok, mano dukra. Visa, ko prašai, aš padarysiu. Visi šio miesto gyventojai žino, kad tu esi dora moteris.
12Tikrai aš esu artimas tavo giminaitis, tačiau yra kitas, dar artimesnis už mane.
13Pasilik šią naktį čia. O rytoj, jei jis tave paims, – gerai, tegul paima. O jei jis nenorės tavęs paimti, kaip Viešpats gyvas, aš tave paimsiu! Gulėk iki ryto.“
14Ji gulėjo prie jo kojų iki ryto ir atsikėlė, kai žmogus žmogaus dar negalėjo atpažinti. Jis sakė jai: „Žiūrėk, kad niekas nesužinotų, jog moteris buvo klojime.“
15Jis liepė jai ištiesti savo apsiaustą, kuriuo ji buvo apsisiautusi. Atseikėjęs šešis saikus miežių, jis supylė į apsiaustą ir užkėlė jai ant pečių. Taip ji grįžo į miestą.
16Namuose anyta klausė: „Kaip tau sekėsi, mano dukra?“ Ji papasakojo jai visa, kas įvyko,
17ir sakė: „Šituos šešis saikus miežių jis man davė ir pasakė: „Tu neturi grįžti tuščiomis pas savo anytą.“
18Noomė tarė: „Dabar palauk, mano dukra, kol sužinosi, kaip viskas baigsis. Jis nenurims, kol visko nesutvarkys dar šiandien.“
Boazas veda Rūtą
4 1Boazas, nuėjęs prie vartų, atsisėdo. Pro šalį ėjo giminaitis, apie kurį Boazas buvo kalbėjęs. Jis tarė jam: „Bičiuli, sėskis čia!“ Tas atėjęs atsisėdo.
2Boazas pasišaukė dar dešimt vyrų, miesto vyresniųjų, ir tarė jiems: „Sėskitės!“ Jie atsisėdo.
3Ir jis kalbėjo giminaičiui: „Noomė, kuri grįžo iš Moabo krašto, parduoda lauką, priklausiusį mūsų broliui Elimelechui.
4Aš norėjau pranešti tai tau. Pirk tą lauką čia sėdinčiųjų ir vyresniųjų akivaizdoje. Jei nori išpirkti, pirk, o jei nenori, pasakyk man, kad žinočiau. Nėra kito, kuris turi teisę tai išpirkti, o po tavęs – mano eilė.“ Tas atsakė: „Aš pirksiu.“
5Boazas tarė: „Tą dieną, kai pirksi lauką iš Noomės, turėsi nupirkti ir moabitę Rūtą, mirusiojo žmoną, kad išlaikytum mirusiojo vardą jo nuosavybei.“
6Giminaitis atsakė: „Aš negaliu išpirkti jos, nes tada nukentėtų mano paties paveldėjimas. Tu pasinaudok mano teise, nes aš negaliu to padaryti.“
7Izraelyje buvo paprotys: kai kas nors perleisdavo savo teisę į paveldėjimą kitam, jis nusiaudavo savo sandalą ir paduodavo savo artimui. Tai būdavo liudijimas Izraelyje.
8Kai giminaitis pasakė Boazui: „Pirk tai sau“, nusiavė sandalą ir jam padavė.
9Tada Boazas tarė vyresniesiems ir visiems žmonėms: „Jūs esate šiandien liudytojai, kad aš nupirkau iš Noomės visa, kas priklausė Elimelechui, Kiljonui ir Machlonui.
10Taip pat ir moabitę Rūtą, Machlono žmoną, vesiu, kad išlaikyčiau mirusiojo vardą jo nuosavybei ir kad jo vardas neišnyktų tarp jo brolių ir iš jo tėviškės. Jūs esate šiandien to įvykio liudytojai.“
11Visi ten esantys žmonės ir vyresnieji atsakė: „Mes esame liudytojai. Viešpats telaimina moterį, ateinančią į tavo namus, kaip Rachelę ir Lėją, kurios sukūrė Izraelio namus. Tegul tau sekasi Efratoje ir tebūna garsus tavo vardas Betliejuje.
12Tebūna tavo namai kaip namai Pereco, kurį Tamara pagimdė Judui, per palikuonis, kuriuos Viešpats tau duos iš šios jaunos moters.“
Naomi susilaukia sūnaus
13Boazas vedė Rūtą. Ir kai jis įėjo pas ją, Viešpats davė jai pastoti, ir ji pagimdė sūnų.
14Tuomet moterys sakė Noomei: „Palaimintas Viešpats, kuris nepaliko tavęs be įpėdinio, kad jo vardas būtų žymus Izraelyje.
15Jis bus tau atgaiva ir pasirūpins tavimi senatvėje. Juk jį pagimdė tavo marti, kuri myli tave ir yra tau daugiau negu septyni sūnūs.“
16Noomė paėmė vaiką į savo prieglobstį ir buvo jo aukle.
17Kaimynės jį pavadino Jobedu, sakydamos: „Sūnus gimė Noomei.“ Jobedas buvo Jesės tėvas, karaliaus Dovydo senelis.
Dovydo genealogija
18Šitie yra Pereco palikuonys: Perecasbuvo Hecrono tėvas,
19Hecronas – Ramo, Ramas – Aminadabo,
20Aminadabas – Naasono, Naasonas – Salmono,
21Salmonas – Boazo, Boazas – Jobedo,
22Jobedas – Jesės, o Jesė – Dovydo.