Jėzaus autoritetas abejojamas

23Kai Jėzus atėjo į šventyklą ir pradėjo mokyti, priėjo prie Jo aukštųjų kunigų ir tautos vyresniųjų, kurie klausė: „Kokią teisę turi taip daryti? Ir kas Tau davė šitą valdžią?“

24Jėzus atsakė: „Aš irgi paklausiu jūsų vieno dalyko. Jei man atsakysite, ir Aš pasakysiu, kokia valdžia tai darau.

25Iš kur buvo Jono krikštas? Iš dangaus ar iš žmonių?“ Jie samprotavo tarpusavy: „Jei pasakysime – iš dangaus, Jis mums sakys: „Tai kodėl juo netikėjote?“

26O pasakyti – iš žmonių, baisu prieš minią, nes visi laiko Joną pranašu.“

27Todėl jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome.“ Tada Jis tarė: „Tai ir Aš jums nesakysiu, kokia valdžia tai darau.“

Dviejų sūnų istorija

28„Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą, priėjęs prie pirmojo, tarė: „Sūnau, eik ir padirbėk šiandien mano vynuogyne.“

29Šis atsakė: „Nenoriu“, bet vėliau persigalvojo ir nuėjo.

30Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Šis jam atsakė: „Einu, viešpatie“, bet nenuėjo.

31Kuris iš jų įvykdė tėvo valią?“ Jie atsakė: „Pirmasis.“ Tada Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir paleistuvės pirma jūsų eina į Dievo karalystę.

32Nes Jonas atėjo pas jus teisumo keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir paleistuvės juo tikėjo. Bet jūs, tai matydami, nė vėliau neatgailavote ir netikėjote juo.“

Nuomininkų istorija

33„Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo vienas šeimininkas, kuris pasodino vynuogyną, aptvėrė jį tvora, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo vynininkams ir iškeliavo į tolimą šalį.

34Atėjus vaisių metui, jis nusiuntė savo tarnus pas vynininkus atsiimti savo vaisių.

35Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, kitą nužudė, o trečią užmėtė akmenimis.

36Jis vėl nusiuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais.

37Galiausiai jis išsiuntė pas juos savo sūnų, sakydamas: „Jie gerbs mano sūnų.“

38Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: „Tai paveldėtojas! Eime, užmuškime jį ir pasisavinkime palikimą.“

39Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė.

40Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“

41Jie atsakė Jam: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių.“

42Jėzus jiems tarė: „Ar niekada neskaitėte Raštuose: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir nuostabu mūsų akims.“

43Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir duota tautai, kuri neš jos vaisių.

44Kas nukris ant to akmens, tas suduš, o ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins.“

45Išgirdę Jo palyginimus, aukštieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jis kalbėjo apie juos.

46Jie stengėsi Jį suimti, tačiau bijojo minios, nes ji laikė Jį pranašu.

Vestuvių vakarienės istorija

1Jėzus vėl kalbėjo palyginimais:

2„Dangaus karalystė yra panaši į karalių, kuris kėlė savo sūnui vestuves.

3Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį, bet tie nenorėjo ateiti.

4Tada jis vėl siuntė kitus tarnus, liepdamas: „Sakykite pakviestiesiems: Štai surengiau pokylį, mano jaučiai ir nupenėti veršiai papjauti, ir viskas paruošta. Ateikite į vestuves!“

5Tačiau kviečiamieji jo nepaisė ir nuėjo kas sau: vienas į ūkį, kitas prekiauti,

6o kiti tarnus nutvėrę išniekino ir užmušė.

7Tai išgirdęs, karalius užsirūstino ir, išsiuntęs kariuomenes, sunaikino tuos žmogžudžius ir padegė jų miestą.

8Tuomet jis tarė savo tarnams: „Vestuvės surengtos, bet pakviestieji nebuvo verti.

9Todėl eikite į kryžkeles ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves.“

10Tarnai išėjo į kelius ir surinko visus, ką tik sutiko, blogus ir gerus. Ir vestuvių menė buvo pilna svečių.

11Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė žmogų, neapsirengusį vestuviniu drabužiu.

12Jis tarė jam: „Bičiuli, kaip čia įėjai, neturėdamas vestuvių drabužio?“ Tasai tylėjo.

13Tada karalius paliepė tarnams: „Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“

14Nes daug pašauktų, bet maža išrinktų.“

Ar teisinga mokėti karališkąjį mokestį Cezariui?

15Tuomet fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jį sugauti kalboje.

16Jie nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su erodininkais, kurie klausė: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai Dievo kelio, kaip reikalauja tiesa, ir niekam nepataikauji, nes neatsižvelgi į asmenis.

17Tad pasakyk mums, kaip manai: reikia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“

18Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai?

19Parodykite man mokesčių pinigą!“ Jie padavė Jam denarą.

20Jis paklausė: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?“

21Jie atsakė: „Ciesoriaus.“ Tuomet Jėzus jiems tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“

22Tai girdėdami, jie stebėjosi ir, palikę Jį, nuėjo.

Santuoka, kai mirusieji prisikelia

23Tą pačią dieną atėjo pas Jį sadukiejų, kurie nepripažįsta mirusiųjų prisikėlimo, ir klausė:

24„Mokytojau, Mozė yra pasakęs: „Jei kas mirtų bevaikis, tegul jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių.“

25Štai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko žmoną savo broliui.

26Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo.

27Po jų visų numirė ir ta moteris.

28Tad kurio iš septynių ji bus žmona prisikėlus? Juk visi yra ją turėję.“

29Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo jėgos.

30Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje.

31O apie mirusiųjų prisikėlimą ar neskaitėte, kas jums Dievo pasakyta:

32„Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas.“ Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų!“

33Tai girdėdama, minia stebėjosi Jo mokymu.

Svarbiausias įsakymas

34Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko kartu,

35ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį, paklausė:

36„Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“

37Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu.“ (Pakartoto įstatymo knyga 6:5)

38Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas.

39Antrasis – panašus į jį: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ (Kunigų knyga 19:18)

40Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai.“

Kieno sūnus yra Mesijas?

41Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus jų paklausė:

42„Ką jūs manote apie Kristų? Kieno Jis Sūnus?“ Jie atsakė: „Dovydo.“

43Jis tarė jiems: „O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina Jį Viešpačiu, sakydamas:

44„Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų“? (Psalmių knyga 110:1)

45Jei tad Dovydas vadina Jį Viešpačiu, kaipgi tada Jis gali būti jo sūnus?“

46Ir nė vienas negalėjo Jam atsakyti nė žodžio, ir niekas nedrįso nuo tos dienos Jo klausinėti.

Įspėjimas nedaryti dalykų dėl netinkamų priežasčių

23 1Tuomet Jėzus ėmė kalbėti minioms ir savo mokiniams:

2„Į Mozės krasę atsisėdo Rašto žinovai ir fariziejai.

3Todėl visko, ko jie liepia jums laikytis, laikykitės ir vykdykite, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro.

4Jie riša sunkias, nepanešamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti.

5Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų kutus.

6Jie mėgsta garbės vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose,

7sveikinimus aikštėse ir būti žmonių vadinami „Rabi, Rabi“.

8Bet jūs nesivadinkite „Rabi“, nes vienas yra jūsų Mokytojas – Kristus, o jūs visi esate broliai.

9Ir nė vieno žemėje nevadinkite tėvu, nes vienas jūsų Tėvas, kuris yra danguje.

10Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes vienas jūsų Mokytojas – Kristus.

11Kas iš jūsų didžiausias, tebūna jums tarnas.

12Ir kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas.

Kaip baisu buvo Įstatymo mokytojams ir fariziejams

13Bet vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs užrakinate žmonėms Dangaus karalystę ir nei patys neinate, nei į ją einantiems neleidžiate įeiti.

14Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs suryjate našlių namus ir dedatės kalbą ilgas maldas, todėl sulauksite dar didesnio pasmerkimo.

15Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs keliaujate per jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį, ir kai tai įvyksta, jūs padarote iš jo pragaro vaiką, dvigubai blogesnį už jus pačius.

16Vargas jums, aklieji vadai, kurie mokote: „Jei kas prisiektų šventykla, tai nieko, o jei kas prisiektų šventyklos auksu, tai jis įsipareigoja.“

17Kvaili jūs ir akli! Kas gi didesnis – auksas ar šventykla, kuri pašventina auksą?

18Arba vėl sakote: „Jei kas prisiektų aukuru, tai nieko, o jei kas prisiektų atnaša ant aukuro, tai jis įsipareigoja.“

19Kvaili ir akli! Kas gi didesnis – atnaša ar aukuras, kuris pašventina atnašą?

20Todėl, kas prisiekia aukuru, prisiekia juo ir viskuo, kas ant jo padėta,

21o kas prisiekia šventykla, prisiekia ja ir Tuo, kuris joje gyvena.

22Ir kas prisiekia dangumi, prisiekia Dievo sostu ir Tuo, kuris jame sėdi.

23Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o paliekate, kas Įstatyme svarbiau – teisingumą, gailestingumą ir tikėjimą. Tai turite daryti ir ano neapleisti!

24Aklieji vadai, jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį.

25Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesivaldymo.

26Aklasis fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės ir dubens vidų, kad būtų švari ir išorė!

27Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs panašūs į pabalintus antkapius, kurie iš paviršiaus atrodo gražiai, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų.

28Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.

29Vargas jums, veidmainiai Rašto žinovai ir fariziejai! Nes jūs statote pranašams antkapius, puošiate teisiųjų kapus

30ir sakote: „Jei būtume gyvenę savo protėvių dienomis, nebūtume kartu su jais susitepę pranašų krauju.“

31Taigi jūs patys prieš save liudijate, jog esate pranašų žudytojų vaikai.

32Pripildykite tad savo tėvų saiką!

33Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?!

34Todėl štai siunčiu pas jus pranašų, išminčių ir Rašto žinovų. Vienus iš jų užmušite ir nukryžiuosite, kitus plaksite savo sinagogose ir persekiosite nuo miesto iki miesto,

35kad ant jūsų kristų visas teisus kraujas, pralietas žemėje, pradedant teisiojo Abelio krauju ir baigiant krauju Barachijo sūnaus Zacharijo, kurį nužudėte tarp šventyklos ir aukuro.

36Iš tiesų sakau jums: visa tai ištiks šitą kartą.“

37„Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmėtai akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!

38Štai jūsų namai jums paliekami tušti.

39Ir sakau jums: nuo dabar jūs manęs nebematysite, kol tarsite: „Palaimintas Tas, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (Psalmių knyga 118:26)