Noriu papasakoti, kaip Evangelija man tapo prasminga. Šiai kelionei įtakos turėjo Saliamonas ir jo nuoširdus malonumų bei išminties siekis. Tai leis jums geriau suprasti šios svetainės straipsnius. (O, ir pagrindinė informacija… mano vardas Ragnaras Obornas – švedas – ir aš gyvenu Kanadoje. Esu vedęs ir turime sūnų. Studijavau Toronto universitete, Naujojo Brunsviko universitete ir Akadijos universitete.)
Neramumas privilegijuotame jaunystėje
Gimiau aukštesniosios viduriniosios klasės profesionalų šeimoje. Kilusi iš Švedijos, imigravau į Kanadą, kai buvau jaunas. Vėliau augau gyvendamas užsienyje keliose šalyse – Alžyre, Vokietijoje ir Kamerūne. Galiausiai grįžau į Kanadą studijuoti universitete. Kaip ir visi kiti, norėjau (ir vis dar noriu) gyventi visavertį gyvenimą. Tokį, kuriam būdingas pasitenkinimas, ramybės, prasmės ir tikslo jausmas – kartu su prasmingais ryšiais su kitais.
:max_bytes(150000):strip_icc()/83903036-56a14f723df78cf772697ef5.jpg)
Gyvenimas šiose skirtingose visuomenėse, religijose ir sekuliariose aplinkose bei aistringas skaitytojas leido man susipažinti su daugybe skirtingų idėjų apie „tiesą“ ir ką reiškia „pilnas gyvenimas“. Pastebėjau, kad aš (ir dauguma Vakarų gyventojų) turiu precedento neturinčius turtus, technologijas ir galimybes pasiekti šiuos tikslus. Tačiau paradoksalu, kad šis pilnas gyvenimas atrodė toks nepasiekiamas.
Pastebėjau, kad santykiai tapo vienkartinio naudojimo ir laikinesni nei ankstesnių kartų. Mūsų gyvenimui apibūdinti buvo vartojami tokie terminai kaip „žiurkių lenktynės“. Man buvo sakoma, kad jei gausime tik „šiek tiek daugiau“, tuomet pasieksime tikslą. Bet kiek daugiau? Ir ko daugiau? Pinigų? Mokslinių žinių? Technologijų? Malonumų?
Gyventi dėl ko?
Jaunystėje jaučiau nerimą, kurį turbūt geriausiai apibūdinčiau kaip neaiškų nerimą. Mano tėvas buvo emigrantas inžinierius konsultantas Afrikoje. Taigi, leisdavau laiką su kitais turtingais, privilegijuotais ir išsilavinusiais Vakarų paaugliais. Tačiau gyvenimas ten buvo gana paprastas ir mažai kuo mus linksmino. Todėl su draugais svajojome grįžti į savo šalis ir mėgautis televizija, geru maistu, galimybėmis ir vakarietiško gyvenimo lengvumu. Tada būtume „patenkinti“.
Bet kai lankydavausi Kanadoje ar Europoje, po pirmojo jaudulio sugrįždavo neramumas. Ir dar blogiau, jį pastebėdavau ir tarp žmonių, kurie ten nuolat gyvendavo. Kad ir ką jie turėtų (o tai bet kokiu mastu buvo daug), visada reikėdavo daugiau. Maniau, kad „tai“ rasiu, kai turėsiu populiarią merginą. Ir kurį laiką tai tarsi užpildė manyje kažką, bet po kelių mėnesių neramumas sugrįždavo. Maniau, kad „atvyksiu“, kai baigsiu vidurinę mokyklą. Tada, kai galėsiu gauti vairuotojo pažymėjimą ir tapti savarankiškas – tada mano paieškos baigsis.
Dabar, kai esu vyresnis, girdžiu žmones kalbant apie išėjimą į pensiją kaip apie bilietą į pasitenkinimą. Ar tikrai taip? Ar visą gyvenimą vaikomės vieną dalyką po kito? Nuolat galvojame, kad kitas dalykas už kampo mums jį duos, o tada… mūsų gyvenimas baigsis? Tai atrodo taip beprasmiška!
Saliamono išmintis
Tais metais Saliamono raštai padarė man didelį įspūdį. Senovės Izraelio karalius Saliamonas (950 m. pr. Kr.), garsėjęs savo išmintimi, parašė keletą Biblijos knygų. Mokytojo knygoje jis aprašė tą patį nerimą, kurį jaučiau aš.
Žmogus, kuris turėjo viską…
Jis rašė:
1Tariau savo širdyje: „Dabar išbandysiu tave linksmumu, todėl džiaukis malonumais.“ Bet ir tai yra tuštybė.
2Apie juoką pasakiau: „Kvailystė“, o apie linksmybes: „Kokia iš jų nauda?“
3Savo širdyje aš nusprendžiau mėgautis vynu, tačiau vadovautis išmintimi, ir suprasti, kas yra kvailystė, kol pamatysiu, ką gero žmonių vaikai galėtų daryti, gyvendami po dangumi per visas savo dienas.
4Aš ėmiausi didelių darbų: pasistačiau namų, užsiveisiau vynuogynų,
5sodų, parkų ir prisodinau juose įvairiausių vaismedžių.
6Pasidariau tvenkinių ir jų vandeniu laisčiau miško medžius.
7Pirkau vergų ir vergių, turėjau ir savo namuose gimusių vergų; laikiau dideles bandas galvijų ir avių, didesnes negu prieš mane gyvenusieji Jeruzalėje.
8Aš įsigijau sidabro, aukso bei kitų turtų iš karalių ir kraštų; pasirūpinau giesmininkais ir giesmininkėmis, ir tuo, ką mėgsta žmonių sūnūs, ir įvairiausiais muzikos instrumentais.
9Aš tapau didis ir išgarsėjau labiau už visus, prieš mane gyvenusius Jeruzalėje. Mano išmintis taip pat manęs nepaliko.
10Ko mano akys geidė, nieko joms neatsakiau, nedraudžiau savo širdžiai jokios linksmybės. Mano širdis džiaugėsi mano darbais, ir tai buvo atlygis už mano triūsą.
Ekleziasto knyga 2 :1-10
Turtai, šlovė, žinios, projektai, moterys, malonumai, karalystė, karjera, vynas… Saliamonas turėjo visa tai – ir daugiau nei bet kas kitas jo ar mūsų laikais. Einšteino protas, Billo Gateso turtai, Micko Jaggerio socialinis ir seksualinis gyvenimas bei karališka kilmė, kaip princo Williamo Britų karališkojoje šeimoje – visa tai viename. Kas galėtų pranokti šį derinį? Manytumėte, kad Saliamonas būtų buvęs patenkintas. Tačiau jis padarė išvadą:
Bet apgailėtinas iki beprotybės ribos
1Dovydo sūnaus, pamokslininko, kuris buvo Jeruzalės karalius, žodžiai.
2Tuštybių tuštybė, – sako pamokslininkas. – Tuštybių tuštybė, viskas tuštybė.
3Kokia nauda žmogui iš viso jo triūso, kurį jis daro po saule?
4Viena karta praeina, kita – ateina, o žemė lieka per amžius.
5Saulė teka, leidžiasi ir skuba į vietą, iš kurios ji pateka.
6Vėjas pučia į pietus ir pasisuka į šiaurę; pučia šen ir ten, sukasi aplinkui ir vėl grįžta į vietą, iš kurios pakilo.
7Visos upės teka į jūrą, bet jūra vis nepilna. Upės grįžta atgal, iš kur ištekėjo.
8Viskas reikalauja varginančio triūso, – žmogus negali to apsakyti. Akys nepasisotins stebėdamos ir ausys neprisipildys girdėdamos.
9Kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule.
10Ar yra kas, apie ką būtų galima sakyti: „Žiūrėk, tai nauja!“? Tai jau buvo senaisiais laikais prieš mus.
11Praeities įvykiai užmirštami, o ir vėliau būsiančiųjų nebeatsimins tie, kurie gyvens po jų.
12Aš, pamokslininkas, buvau Izraelio karalius Jeruzalėje.
13Aš atsidėjau visa širdimi išmintingai stebėti ir tyrinėti visa, kas darosi šiame pasaulyje. Šią varginančią užduotį Dievas davė vykdyti žmonių sūnums.
14Aš mačiau viską, kas darosi po saule, ir supratau, kad tai tuštybė ir vėjo gaudymas.
Ekleziasto knyga 1:1-14
Gyvenimas… Kvailystė ir vėjo vaikymasis
11Aš pažiūrėjau į visus savo darbus ir triūsą, ir štai – viskas buvo tuštybė ir vėjo gaudymas; iš to nebuvo jokios naudos po saule.
12Aš gręžiausi ieškoti skirtumo tarp išminties, kvailystės ir beprotybės. Ką darys žmogus, kuris gyvens po karaliaus? Tai, kas jau yra padaryta.
13Pamačiau, kad išmintis yra vertingesnė už kvailystę tiek, kiek šviesa už tamsą.
14Išmintingas turi akis, o kvailys vaikščioja tamsoje. Taip pat supratau, kad abiejų laukia toks pat likimas.
15Tada tariau širdyje: „Jei kvailio likimas yra toks pat kaip mano, tai kodėl aš siekiu išminties?“ Supratau, kad ir tai yra tuštybė.
16Išmintingo, kaip ir kvailio, neatsimins ateityje; būsiančios kartos užmirš tai, kas yra dabar. Išmintingas miršta lygiai taip pat, kaipirkvailys.
17Aš ėmiau nekęsti gyvenimo; man nepatiko, kas darosi po saule, nes viskas tuštybė ir vėjo gaudymas.
18Ėmiau nekęsti viso savo triūso po saule, nes turėsiu viską palikti žmogui, kuris bus po manęs.
19Kas žino, ar jis bus išmintingas, ar kvailys? Jis valdys visa, ką sukroviau savo darbu, naudodamasis savo išmintimi po saule. Ir tai yra tuštybė.
20Gailėjausi įdėjęs tiek triūso po saule.
21Žmogus, kuris dirbo išmintingai, protingai ir sėkmingai, turės viską palikti kitam, kuris niekuo neprisidėjo. Tai yra tuštybė ir didelė blogybė.
22Kokia nauda žmogui dirbti ir vargti pasaulyje?
23Visas jo gyvenimas pilnas vargo, sielvarto ir kančių; net naktį jis neturi poilsio. Tai taip pat tuštybė.
Ekleziasto knyga 2:11-23
Saliamonas išbandė viską „po saule“
Vargu ar laimingas! Viename iš savo eilėraščių, „ Giesmių giesmėje“ , jis aprašo erotinį, karštą meilės romaną. Atrodytų, kad būtent tai greičiausiai suteiks pasitenkinimą visam gyvenimui. Tačiau galiausiai meilės romanas jam nesuteikė ilgalaikio pasitenkinimo.
Kur bepažvelgdavau – tarp draugų ar visuomenėje, – atrodė, kad Saliamono siekiai gyventi visavertį gyvenimą yra tai, ko visi siekia. Tačiau jis jau buvo man pasakęs, kad tuose keliuose jo nerado. Taigi jaučiau, kad ten jo nerasiu ir turėsiu ieškoti mažiau pramintame kelyje.
Be visų šių problemų, mane trikdė dar vienas gyvenimo aspektas. Jis neramino ir Saliamoną.
19Nes žmonėms nutinka tai, kas nutinka ir gyvuliams: kaip vieni miršta, taip ir kiti, ir visi vienodai kvėpuoja. Žmogus nėra pranašesnis už gyvulius; viskas yra tuštybė.
20Visi eina į vieną vietą; visi yra iš dulkių ir vėl pavirs dulkėmis.
21Kas žino, ar žmogaus dvasia kyla aukštyn, o gyvulių – eina žemyn, į žemę?
Ekleziasto knyga 3:19-21
Woody Allenas prieš Solomoną
Mirtis yra absoliučiai galutinė ir absoliučiai mus valdo. Kaip sakė Saliamonas, tai visų žmonių likimas – gerų ar blogų, religingų ar ne. Woody Allenas režisavo ir išleido filmą „ Sutiksite aukštą, tamsų nepažįstamąjį“ . Tai juokingas ir rimtas žvilgsnis į mirtį. Kanų kino festivalio interviu jis atskleidė savo mintis apie mirtį, naudodamas jam gerai žinomą humorą.
„Mano santykis su mirtimi išlieka toks pats – aš griežtai prieš ją. Galiu tik jos laukti. Senėjimas neturi jokios naudos – netampate protingesnis, netampate išmintingesnis, netampate ramesnis, netampate malonesnis – nieko neįvyksta. Tačiau labiau skauda nugarą, labiau sutrinka virškinimas, regėjimas susilpnėja ir jums reikia klausos aparato. Senėjimas yra blogas dalykas ir patarčiau jums to nedaryti, jei galite to išvengti.“
BBC naujienos, 2010 m.
Tada jis apibendrino, kaip reikėtų gyventi, atsižvelgiant į neišvengiamą mirtį.
„Norint gyventi, reikia turėti kliedesių. Jei į gyvenimą žiūrite pernelyg sąžiningai ir pernelyg aiškiai, jis tampa nepakeliamas, nes tai gana niūri patirtis. Tokia yra mano perspektyva ir visada buvo mano perspektyva į gyvenimą – aš į jį žiūriu labai niūriai, pesimistiškai… Jaučiu, kad gyvenimas yra niūri, skausminga, košmariška, beprasmė patirtis ir kad vienintelis būdas būti laimingam yra meluoti sau ir apgaudinėti save.“
BBC naujienos, 2010 m.
Taigi, ar tai vieninteliai mūsų pasirinkimai? Arba pasirinkti sąžiningą Saliamono kelią, susitaikiusį su visiška beviltiškumu ir beprasmybe. Arba pasirinkti Woody Alleno kelią ir „meluoti sau ir apgaudinėti save“, kad galėčiau gyventi laimingesnės „iliuzijos“ apimtas! Nei vienas iš šių variantų neatrodė labai patrauklus. Su mirtimi glaudžiai susijęs buvo amžinybės klausimas. Ar tikrai yra Rojus, ar (dar nerimą kelianti mintis) ar tikrai yra amžino teismo vieta – pragaras?
Paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse turėjome surinkti šimtą literatūros kūrinių (eilėraščių, dainų, apsakymų ir kt.). Didžioji mano kolekcijos dalis buvo skirta šioms temoms. Tai leido man „susitikti“ ir išgirsti daugelį kitų žmonių, kurie taip pat svarstė tuos pačius klausimus. Ir aš su jais susipažinau – iš įvairių epochų, išsilavinimo, gyvenimo būdo filosofijos ir žanrų.
Evangelija – pasiruošusi ją apsvarstyti
Taip pat įtraukiau keletą gerai žinomų Jėzaus posakių, užrašytų Biblijos evangelijose, pavyzdžiui:
10Vagis ateina tik vogti, žudyti ir naikinti. Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų.
Evangelija pagal Joną 10:10
Mane apėmė mintis, kad galbūt, tik galbūt, čia slypi atsakymas į mano užduotus klausimus. Juk evangelija (kuri anksčiau buvo daugiau ar mažiau beprasmis religinis žodis) tiesiogine prasme reiškė „geroji naujiena“. Ar Evangelija tikrai buvo gera naujiena? O gal tai buvo daugiau ar mažiau gandai? Kad į tai atsakyčiau, žinojau, kad turiu keliauti dviem keliais.
Evangelijos kelionė
Pirma, man reikėjo pradėti ugdyti pagrįstą Evangelijos supratimą . Antra, gyvendamas skirtingose religinėse kultūrose, sutikau žmonių ir skaičiau autorių, kurie daug prieštaravo Biblijos Evangelijai ir laikėsi jai priešingų idėjų. Tai buvo informuoti ir protingi žmonės. Man reikėjo kritiškai mąstyti apie Evangeliją, o ne būti tiesiog bejausmiu kritiku ar tuščiagalviu tikinčiuoju.
Yra labai realus jausmas, kad leisdamasis į tokią kelionę, niekada iki galo nepasiekiamas tikslas, bet aš sužinojau, kad Evangelija pateikia atsakymus į šiuos Saliamono iškeltus klausimus. Jos esmė iš tikrųjų yra juos spręsti – apie pilnavertį gyvenimą, mirtį, amžinybę ir praktinius rūpesčius, tokius kaip meilė šeimos santykiuose, kaltė, baimė ir atleidimas. Evangelija teigia, kad tai yra pamatas, ant kurio galime statyti savo gyvenimą. Žmogui nebūtinai patiks Evangelijos pateikti atsakymai. Žmogus gali su jais nesutikti ar jais netikėti . Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ji nagrinėja šiuos labai žmogiškus klausimus, būtų kvaila likti apie juos nežinančiam.
Taip pat supratau, kad Evangelija kartais mane versdavo jaustis gana nejaukiai. Laikais, kai tiek daug kas vilioja tiesiog atsipalaiduoti, Evangelija besąlygiškai metė iššūkį mano širdžiai, protui, sielai ir stiprybei, todėl, nors ir siūlo Gyvenimą, jis nėra lengvas. Jei skirsite laiko Evangelijos apmąstymui, galite pastebėti tą patį. Gera pradžia – pažiūrėti į vieną esminį sakinį, apibendrinantį Evangelijos žinią.