Jėzaus misija prikeliant Lozorių

Stanas Lee (1922–2018) išgarsėjo visame pasaulyje dėl savo sukurtų „Marvel Comics“ superherojų. Gimęs ir augęs Manhatano žydų namuose, jaunystėje jam įtakos turėjo to meto veiksmo filmų herojai. Stanas Lee dirbo su kitais žydų talentais Jacku Kirby (1917–1994) ir Joe Simonu (1913–2011). Šie trys vyrai sukūrė daugumą superherojų personažų. Tie, kurių žygdarbiai, galia ir kostiumai taip lengvai ateina į galvą iš vėlesnių populiarių filmų. Žmogus-voras, Iksmenai, Keršytojai, Toras, Kapitonas Amerika, Amžinieji, Fantastiškasis ketvertas, Geležinis žmogus, Halkas, Skruzdėliukas, Juodoji pantera, Dr. Streindžas ir Juodoji našlė – visi jie kilo iš šių trijų puikių komiksų dailininkų minčių ir eskizų.

Visi esame matę šiuos „Marvel Studio“ filmus. Šie superherojai pasižymi ypatingais gebėjimais ir susiduria su piktadariais, taip pat turinčiais ypatingų galių, todėl kyla įspūdingi ir ryškūs konfliktai. Superherojus, pasitelkdamas atkaklumą, galią, įgūdžius, sėkmę ir komandinį darbą, randa būdą nugalėti piktadarį. Ir dažniausiai tuo pačiu išgelbėja Žemę ir jos gyventojus. Trumpai tariant, Stano Lee, Jacko Kirby ir Joe Simono sukurtoje „Marvel“ visatoje superherojus turi atlikti misiją, nugalėti priešą ir išgelbėti žmones.

Žvelgėme į Jėzaus asmenį  per žydišką prizmę . Siekiame suprasti jį atsižvelgiant į žydų indėlį į pasaulį. Daugelis galbūt to nesuvokia, bet „Marvel“ superherojų rinkinys, kuriuo šiandien džiaugiamės, yra dar vienas žydų indėlis į žmoniją. Jų superherojų temos, susijusios su misijomis ir piktadariais, taip natūraliai rezonuoja su mūsų žmogiškąja dvasia. Tai taip pat kelia klausimų apie šio realaus pasaulio žydų Jėzaus asmens misiją.

Kokia buvo Jėzaus misija? Kokį piktadarį jis atėjo nugalėti?

Jėzus mokė , gydė ir darė daug stebuklų . Tačiau šis klausimas vis dar išliko jo mokinių, pasekėjų ir net priešų galvose.

Kodėl jis atėjo? 

Daugelis ankstesnių pranašų, įskaitant Mozę, taip pat atliko galingus stebuklus . Mozė jau buvo davęs Įstatymą , o pats Jėzus sakė, kad „atėjo ne panaikinti Įstatymo“ . Taigi, kokia buvo jo misija?

Tai matome iš to, kaip jis padeda savo draugui Lozoriui. Tai, ką jis padarė, yra aktualu ir jums, ir man, gyvenantiems šiandien.

Jėzus ir Lozorius

Jėzaus draugas Lozorius sunkiai susirgo. Jo mokiniai tikėjosi, kad jis išgydys jo draugą, kaip ir 
daugelį kitų . Tačiau Jėzus sąmoningai neišgydė savo draugo, kad būtų galima suprasti platesnę jo misiją. Evangelijoje tai užrašyta taip:

1Buvo vienas ligonis – Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta.

2Marija buvo ta pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė savo plaukais Jo kojas. Jos brolis Lozorius sirgo.

3Todėl seserys nusiuntė Jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį Tu myli, serga!“

4Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo šlovei, kad per ją būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“

5Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių.

6Visgi išgirdęs, kad tasai serga, Jis dar dvi dienas užtruko ten, kur buvo.

7Po to pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“

8Mokiniai Jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmėtyti Tave akmenimis, o Tu vėl ten eini?“

9Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena? Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą.

10O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jame nėra šviesos.“

11Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet Aš einu jo pažadinti.“

12Jo mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu jis miega, pasveiks.“

13Tačiau Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad Jis kalba apie poilsio miegą.

14Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė,

15ir Aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad tikėtumėte. Tad eikime pas jį.“

16Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su Juo!“

Jėzus guodžia Lozoriaus seseris

17Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kape.

18O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstumu.

19Daug žydų buvo atėję pas Mortą ir Mariją paguosti jų dėl brolio.

20Morta, išgirdusi ateinant Jėzų, išėjo Jo pasitikti. Marija sėdėjo namie.

21Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.

22Bet ir dabar žinau: ko tik prašysi Dievo, Dievas Tau duos.“

23Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“

24Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“

25Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas.

26Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, nemirs per amžius. Ar tai tiki?“

27Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog Tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.“

28Tai pasakiusi, ji nuėjo ir slapčiomis pašaukė savo seserį Mariją, jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave.“

29Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas Jį.

30Jėzus dar nebuvo įėjęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur Jį pasitiko Morta.

31Kai žydai, buvę su ja namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, nusekė paskui, sakydami: „Ji eina prie kapo, kad ten išsiverktų.“

32Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir Jį pamačiusi, puolė Jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“

33Jėzus, pamatęs ją ir kartu atėjusius žydus verkiančius, sudejavo dvasioje ir susijaudinęs

34paklausė: „Kur jį paguldėte?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk.“

35Jėzus pravirko.

36Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip Jis jį mylėjo!“

37O kiti sakė: „Argi Tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“

Jėzus prikelia Lozorių iš numirusių

38Ir vėl dejuodamas Jėzus atėjo prie kapo. Tai buvo ola, užrista akmeniu.

39Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia, nes jau keturios dienos, kai jis miręs.“

40Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau tau, kad jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“

41Jie nurito akmenį nuo ten, kur gulėjo numirėlis. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju Tau, kad mane išklausei.

42Aš žinojau, kad visada mane girdi. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie tikėtų, jog Tu esi mane siuntęs.“

43Tai pasakęs, Jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“

44Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos buvo apvyniotos laidojimo aprišalais, veidas aprištas drobule. Jėzus jiems liepė: „Atvyniokite jį ir leiskite jam eiti.“

Evangelija pagal Joną 11: 1-44

Susidūrimas su mirtimi

Seserys tikėjosi, kad Jėzus greitai atvyks išgydyti jų brolio. Tačiau Jėzus tyčia atidėjo savo kelionę, leisdamas Lozoriui mirti, ir niekas negalėjo suprasti, kodėl. Tačiau šis pasakojimas leidžia mums pažvelgti į jo širdį ir skaityti, kad jis buvo piktas. 

Ant ko jis pyko? Seserų? Minios? Mokinių? Lozoriaus? 

Ne, jis pyko dėl pačios mirties. Be to, tai vienas iš dviejų kartų, kai užrašyta, kad Jėzus verkė. Kodėl jis verkė? Todėl, kad matė savo draugą, laikomą mirties. Mirtis jam sukėlė ne tik pyktį, bet ir liūdesį.

Mirtis – didžiausias piktadarys

Žmonių ligų gydymas , kad ir kaip gerai tai būtų, tik atitolina jų mirtį. Išgydytas ar ne, mirtis galiausiai pasiglemžia kiekvieną – gerą ar blogą, vyrą ar moterį, seną ar jauną, religingą ar ne. Taip yra nuo Adomo laikų , kuris tapo mirtinguoju dėl savo nepaklusnumo. Visi jo palikuonys , įskaitant tave ir mane, yra laikomi priešo – Mirties – įkaitais. 

Mirčiai prieštaraujant jaučiame, kad nėra atsakymo, nėra vilties. Kai žmogus tik serga, lieka viltis, todėl Lozoriaus seserys tikėjosi išgijimo. Tačiau mirtyje jos nejautė jokios vilties. Tai galioja ir mums. Ligoninėje yra šiokia tokia viltis, bet laidotuvėse jos nėra. Mirtis yra mūsų paskutinis priešas. Tai buvo priešas, kurį Jėzus atėjo nugalėti už mus. Štai kodėl jis pareiškė seserims:

25Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas.

Evangelija pagal Joną 11:25

Jėzus atėjo sunaikinti mirtį ir suteikti gyvybę visiems, kurie jos trokšta. Savo įgaliojimus šiai misijai jis parodė viešai prikeldamas Lozorių iš numirusių. Jis siūlo tą patį padaryti visiems kitiems, kurie norėtų gyvenimo, o ne mirties.

Didesnis už superherojus

Pagalvokite! Jėzus kovojo su priešininku, kuriam net Stanas Lee, turėdamas puikią ir plačią vaizduotę, negalėjo įsivaizduoti savo superherojų. Nemažai jų, nepaisant savo galių, pasiduoda mirčiai. Odinas, Geležinis žmogus, Kapitonas Amerika ir kai kurie Amžinieji ne tik buvo nugalėti piktadarių, bet ir laikomi mirties nelaisvėje.

Evangelijose Jėzaus drąsa vaizduojama taip: be jokios ypatingos jėgos, vikrumo, technologijų ar egzotiškų ginklų, evangelijų autoriai jį vaizduoja ramiai susiduriantį su pačia mirtimi, tiesiog kalbėdami.

Tai, kad Stanas Lee nebandė sukurti tokio superherojų siužeto, rodo, kad Evangelija neatsirado iš žmonių išradingumo. Net ir patys išradingiausi iš mūsų negalime įsivaizduoti sėkmingos konfrontacijos su šiuo priešu. Mirtis karaliauja net ir „Marvel“ visatos superherojams. Todėl atrodytų neįtikėtina, kad evangelijų autoriai, neturėdami galimybių išplėsti savo vaizduotę, kaip tai padarė Stanas Lee ir mes, būtų galėję sugalvoti tokį žygdarbį tiesiog savo mintyse.

Atsakymai į Jėzų

Nors mirtis yra mūsų paskutinis priešas, daugelis iš mūsų kovoja su mažesniais „priešais“. Jie kyla dėl mus supančių problemų (politinių, religinių, etninių ir kt.). Tai buvo tiesa ir Jėzaus laikais. Iš jų reakcijų galime suprasti, kokie buvo jų pagrindiniai rūpesčiai. Evangelijos pasakojime užfiksuotos skirtingos reakcijos.

45Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo Jį.

46Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs.

47Tada aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė sinedrioną ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų.

48Jei taip Jį paliksime, visi įtikės Jį; ateis romėnai ir užims mūsų vietą bei tautą.“

49Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas, – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote

50ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų.“

51Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą,

52ir ne tik už tautą, bet tam, kad surinktų išsklaidytuosius Dievo vaikus.

53Nuo tos dienos jie buvo nusprendę Jį nužudyti.

54Todėl Jėzus nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę netoli dykumos, į miestelį, vadinamą Efraimu, ir ten apsistojo kartu su savo mokiniais.

55Artinosi žydų Pascha. Daugelis iš viso krašto prieš Paschą atėjo į Jeruzalę apsivalyti.

56Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje, kalbėjosi: „Kaip jūs manote? Nejaugi Jis nebeateis į šventę?“

57Mat aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur Jis esąs, kad galėtų Jį suimti.

Evangelija pagal Joną 11:45-57

Drama ir toliau įsibėgėja

Taigi įtampa išaugo. Jėzus pareiškė esąs „gyvenimas“ ir „prisikėlimas“ ir nugalėsiąs pačią mirtį. Vadovai atsakė planuodami jį nužudyti. Daugelis žmonių juo tikėjo, bet daugelis kitų nežinojo, kuo tikėti. 

Turėtume savęs paklausti, ką pasirinktume daryti, jei būtume Lozoriaus prikėlimo liudininkai. Ar būtume kaip fariziejai, susitelkę į kažką kita, praleisdami gyvenimo pasiūlymą nuo mirties? Ar „tikėtume“, sudėdami viltį į jo prikėlimo pasiūlymą? Net jei ne viską suprastume? Įvairūs atsakymai, apie kuriuos Evangelijos užrašė anuomet, yra tie patys atsakymai į jo pasiūlymą, kuriuos mes pateikiame šiandien.

Šie ginčai augo artėjant Paschai – tai pačiai šventei, kurią Mozė pradėjo prieš 1500 metų.   Jėzaus istorija tęsiasi parodant, kaip jis, nepakartojamos dramos persmelktu būdu, žengė dar vieną didelį žingsnį į priekį šiame susitikime su Mirtimi. Šis žingsnis pasiekia tave ir mane bei Mirties galią mums.

Jis tai padarė paskutinę savo gyvenimo savaitę, atlikdamas keistus veiksmus, kurie net daktarui Streindžui priverstų supurtyti galvą. Mes stebime paskutinę jo gyvenimo savaitę diena iš dienos, sužinodami apie nepaprastą jo atvykimo į Jeruzalę laiką .