Žodis „psichologija“ kilęs iš dviejų graikiškų žodžių. „–ologija“ kilęs iš λόγος ( logos = žodis, studija), o „psych“ – iš ψυχή (psuché = siela, gyvenimas). Taigi, psichologija yra mūsų sielų arba proto, emocijų, elgesio ir intelekto tyrimas. Psichologija kaip akademinis mokslas įsigalėjo XIX amžiuje.
Vienas žinomiausių psichologijos pradininkų buvo Sigmundas Freudas (Sigismund Schlomo Freud, 1856–1939), psichologijos šakos, vadinamos psichoanalize, įkūrėjas. Nors Freudas buvo išsilavinęs kaip gydytojas, jis susidomėjo hipnozės naudojimu kaip sutrikimų tyrimo ir gydymo priemone. Atsistatydinęs iš medicininio darbo, jis likusį gyvenimą skyrė asmenybės sutrikimų supratimo ir gydymo sistemos siekimui.
Kaip pažymėjo biografai, Freudo žydiškasis paveldas ir stiprus ryšys su pasaulietine žydiška tapatybe stipriai paveikė jo teorijų ir darbų raidą. Tiesą sakant, visi ankstyvieji jo bendradarbiai ir kolegos psichoanalizės srityje buvo žydai. Net pirmoji jo pacientė Anna O, kurios gydymas iškėlė Freudą ir psichoanalizę į šlovę visame pasaulyje, išlaikė stiprią žydišką tapatybę. Taigi neperdėsime teigdami, kad žydų įžvalga ir genialumas atvėrė visai žmonijai teorijas, kurių dėka galime geriau suprasti save ir savo sielas.
Freudas ir Jėzus kaip įtakingi žydai
Tačiau Freudas ir jo kolegos anaiptol nebuvo vieninteliai, prisidėję prie mūsų psichikos supratimo. Prieš devyniolika šimtmečių iki Freudo, Nazareto Jėzaus mokymas apie tavo ir mano ψυχή (sielą) nusipelno dėmesio.
Jėzaus gyvenimą ir mokymus tyrinėjome remdamiesi jo žydiška kilme, teigdami, kad Jėzus įkūnija žydų tautos numatytą galutinį tikslą. Todėl jo įžvalgos, pažanga ir patirtis tam tikru mastu atitinka visos žydų tautos įžvalgas, pažangą ir patirtį (mūsų išvada pateikiama čia). Todėl dabar pereisime prie to, ko Jėzus mokė apie mūsų psichiką arba sielą.
Freudas išlieka prieštaringai vertinama figūra dėl savo radikalių žmogaus sielos teorijų. Pavyzdžiui, jis sukūrė ir išpopuliarino Edipo kompleksą, kuris, jo teigimu, buvo gyvenimo etapas, kai berniukas nekentė savo tėvo ir norėjo mylėtis su motina. Freudas postulavo libido, seksualizuotos energijos, kuria aprūpinami psichiniai procesai ir struktūros ir kuri sukuria erotinius prisirišimus, egzistavimą. Pasak Freudo, libido nereikėtų slopinti, o leisti patenkinti jo apetitus.
Jėzus ir mūsų psichika
Jėzus ir šiandien išlieka prieštaringai vertinama figūra, daugiausia dėl savo mokymų apie žmogaus sielą. Štai dvi jo kalbos apie sielą, kurios iki šiol sukelia daug diskusijų:
24 Tuomet Jėzus savo mokiniams pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.
25 Nes, kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas praras savo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.
26 Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?
Evangelija pagal Matą 16:24-26
Jėzaus sielos (ψυχή) paradoksas
Jėzus moko apie sielą (ψυχή) pasitelkdamas paradoksą. Šis paradoksas kyla iš akivaizdžios tiesos: mes negalime visam laikui išlaikyti ar išlaikyti savo sielų. Kad ir ką darytume gyvenime, mirties metu mūsų sielos prarandamos. Tai tiesa, nesvarbu, koks mūsų išsilavinimo lygis, turtas, kur gyvename ar galia bei prestižas, kurį sukaupiame per savo gyvenimą. Mes negalime išlaikyti savo sielos. Ji neišvengiamai prarandama.
Remiantis tuo, galima daryti prielaidą, kad turėtume gyventi turėdami tai omenyje ir maksimaliai išnaudoti (ψυχή) patirtį jo trumpalaikio egzistavimo metu, kiek įmanoma labiau jį saugodami ir išsaugodami. Šios nuomonės laikėsi Freudas.
Tačiau, perspėja Jėzus, taip elgdamiesi prarasime savo sielą visam laikui. Tada Jėzus susiduria su mumis sukurdamas ψυχή paradoksą, reikalaudamas, kad atiduotume savo ψυχή (sielą) jam, ir tik tada galėsime ją išlaikyti arba išsaugoti. Tikrąja prasme jis prašo mūsų juo pasitikėti tiek, kad atsisakytume to, ko negalime išlaikyti (savo sielą), kad tai atgautume visam laikui. Atkreipkite dėmesį, kad jis nesiūlo atiduoti savo ψυχή bažnyčiai, religijai ar svarbiam religiniam asmeniui, bet jam.
Antrasis Jėzaus ψυχή (sielos) paradoksas
Dauguma mūsų dvejojame tikėti Jėzumi taip, kad patikėtume Jam savo sielas. Verčiau gyvename saugodami ir didindami savo sielas. Tačiau taip darydami, užuot kurdami ramybę, poilsį ir tylą savo gyvenime, susiduriame su priešingybe. Pavargstame ir apsikrauname našta. Jėzus pasinaudojo šia realybe, norėdamas pamokyti apie antrą sielų paradoksą.
28 Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.
29 Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.
30 Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva.“
Evangelija pagal Matą 11:28-30
Per visą istoriją žmonės jungdavo jaučius, asilus ir arklius sunkiausiems darbams, kurie vargino žmoniją nuo pat žemdirbystės pradžios: arimui. Taigi „jungas“ yra metafora, reiškianti sunkų darbą, kuris visiškai išvargina. Vis dėlto Jėzus, primesdamas mums savo paradoksą, tvirtina, kad jungas, kurį jis mums uždės, suteiks mūsų sieloms ramybę. Mūsų gyvenimai patirs ramybę, kai užsidėsime jo jungą.
Daryk tai, ką skelbi
Nors Vakarų pasaulis didele dalimi siekė taikyti Freudo doktriną, ypač siekdamas savęs išpildymo, prasmės ir išsivadavimo seksualiniuose siekiuose, paradoksalu, kad Freudas niekada savo idėjų netaikė savo šeimai. Jis rašė ir mokė radikalios socialinės naujovės, ypač tarp lyčių. Tačiau jis tvarkė savo namus kaip visiškai socialiai konservatyvus. Jo žmona paklusniai gamino jam vakarienę pagal griežtą grafiką ir netgi tepė jo dantų pastą ant dantų šepetėlio. Jis niekada neaptarė savo seksualinių teorijų su žmona. Jis siųsdavo sūnus pas šeimos gydytoją, kad šie sužinotų apie seksą. Freudas griežtai kontroliavo savo seseris ir dukteris, neleisdamas joms eiti į darbą. Jis laikė jas namuose – siūdavo, tapė ir grojo pianinu (pirma nuoroda žemiau).
Kita vertus, Jėzus savo mokymus apie sielą pirmiausia pritaikė savo gyvenime. Mokiniams ginčijantis dėl tarpusavio konkurencijos ir pavydo, Jėzus įsikišo:
25 O Jėzus, pasikvietęs juos pas save, tarė: „Jūs žinote, kad pagonių valdovai jiems viešpatauja ir didieji juos valdo.
26 Bet tarp jūsų taip neturi būti. Kas iš jūsų nori būti didžiausias, tebūnie jūsų tarnas,
27 ir kas nori būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas.
28 Ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“
Evangelija pagal Matą 20:25-28
Jėzus užsidėjo savo jungą gyvendamas tarnaudamas, o ne būdamas tarnaujamas. Jis tai darė tiek, kad atidavė savo sielą kaip išpirką ar atlygį už daugelį.
Tikrai lengvas jungas?
Galima ginčytis, ar Jėzaus jungas tikrai lengvas ir teikiantis poilsį. Tačiau Freudo gyvenimo tobulinimo kelias iš tiesų atrodo vedamas į varginančias naštas. Dabar pagalvokite, kiek toli nuėjome po maždaug šimtmečio, kai taikėme jo idėjas. Kas dominuoja antraštėse ir socialinės žiniasklaidos srautuose? #Metoo, aseksualumas, Epsteinas, nesibaigiantys kaltinimai seksualiniu smurtu, endeminės pornografijos priklausomybės. Kai manome, kad pažengėme į priekį, tiesiog pažvelkime, kur esame.
Freudas ir Jėzus: įžvalgas pagrindžiantys autoritetai
Freudo autoritetas ir jo idėjų patikimumas rėmėsi suvokimu, kad jos yra mokslinės. Tačiau kiek jos buvo mokslinės? Pamokantis faktas, kad jo idėjos nebuvo pagrįstos moksliniu stebėjimo ir eksperimentavimo metodu. Freudas tiesiog perpasakojo istorijas kaip atvejų studijas. Jis pasakojo istorijas kaip ir kiti savo epochos grožinės literatūros rašytojai, tačiau į savo raštus įnešė įsitikinimą tiesos esme, ir mes juo tikėjome. Kaip pats Freudas teigė:
Man vis dar keista, kad mano rašomos ligos istorijos skaitosi kaip apsakymai ir kad, galima sakyti, jose trūksta rimto mokslinio antspaudo.
Cituojama Paulo Johnstono knygoje „Žydų istorija “, 1986, p. 416.
Jėzus pagrindė savo mokymą apie ψυχή (sielą) ne tik jį taikydamas, bet ir parodydamas valdžią savo pačio ψυχή (sielai):
17 Todėl Tėvas myli mane, kad Aš guldau savo gyvybę, jog ir vėl ją pasiimčiau.
18 Niekas neatima jos iš manęs, bet Aš pats ją atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją pasiimti; tokį įsakymą gavau iš savo Tėvo.“
Evangelija pagal Joną 10:17-18
Savo įžvalgą apie (ψυχή) jis grindė ne savo parašytu straipsniu ar užsitarnauta reputacija, o savo prisikėlimu.
Toliau gilinamės į tai, ką jis turi omenyje sakydamas „mano Tėvas“. Tai darome apmąstydami būsimas dirbtinio intelekto pagrįstas virtualias realybes, kurios suteikia užuominų apie mūsų fizinės realybės šaltinį. Pradedame apmąstydami pagrindinius mūsų civilizacijos pamatus – abėcėlę, pačias raides ir „Google“ patronuojančiąją bendrovę „Alphabet“.
- „Žydų istorija“, Paul Johnson. 1987 m. 413 psl.