Jėzus turėjo kritikų, kurie abejojo ​​jo valdžia. Jis jiems atsakydavo nurodydamas į anksčiau buvusius pranašus, teigdamas, kad jie numatė jo gyvenimą. Štai vienas pavyzdys, kai Jėzus pasakė savo kritikams:

39 Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą.Tie Raštai ir liudija už mane.

Evangelija pagal Joną 5:39

Kitaip tariant, Jėzus teigė, kad jis buvo išpranašautas Senajame Testamente, kuris buvo parašytas šimtmečiais prieš Jo gimimo. Senojo Testamento pranašai teigė, kad Dievas įkvėpė jų raštus. Kadangi joks žmogus negali tiksliai numatyti šimtų metų ateities, Jėzus tai tvirtino kaip įrodymą, kad patikrintų, ar jis tikrai atėjo pagal Dievo planą, ar ne. Šį testą galime panaudoti norėdami išsiaiškinti, ar Dievas egzistuoja ir ar Jis kalba. Senasis Testamentas, nepakitęs ir šimtus metų senesnis nei Jėzus, yra prieinamas mums patiems išnagrinėti ir apsvarstyti šį klausimą.

Pirmiausia – apžvalga. Pati Senojo Testamento pradžia užsiminė apie Jėzaus atėjimą. Tada Abraomo auka išpranašavo vietą, kur turėjo būti paaukotas Jėzus, o Velykos išpranašavo dieną tais metais, kada ji įvyks . Matėme, kad 2 psalmė įvedė titulą „Kristus“, kad išpranašautų ateinantį karalių. Bet tuo viskas nesibaigė. Vėliau pranašai iškėlė papildomų pranašiškų temų. Izaijas (750 m. pr. Kr.) pradėjo temą, kurią vėliau plėtojo pranašai – apie ateinančią Atžalą..

Izaijas ir šakelė

Žemiau esančiame paveikslėlyje Izaijas pavaizduotas istorinėje laiko juostoje su kai kuriais kitais Senojo Testamento rašytojais.

Laiko juosta rodo, kad Izaijas parašė savo knygą Dovydo karališkosios dinastijos laikotarpiu (1000–600 m. pr. Kr.). Tuo metu (apie 750 m. pr. Kr.) dinastija ir karalystė buvo korumpuoti. Izaijas prašė, kad karaliai grįžtų pas Dievą ir Mozės įstatymo praktiką bei dvasią. Bet Izaijas žinojo, kad Izraelis neatgailaus. Taigi jis taip pat pranašavo jos sunaikinimą ir karališkosios dinastijos pabaigą.

Karališkajai dinastijai jis panaudojo specifinę metaforą arba įvaizdį, pavaizduodamas ją kaip didelį medį. Šio medžio šaknys buvo Jesė, karaliaus Dovydo tėvas. Jesse dinastija prasidėjo nuo Dovydo, o nuo jo įpėdinio Saliamono medis toliau augo ir vystėsi.

Pirmiausia medis, tada kelmas, tada atžala

Izaijas rašė, kad Dievas greitai nukirs šią „medžių“ dinastiją ir pavers ją kelmu. Štai kaip jis pradėjo kurti medžio atvaizdą, kurį vėliau pavertė kelmo ir šakos mįsle:

1 Iš Išajo kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras.

2 Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia: dvasia išminties ir įžvalgos, dvasia patarimo ir narsumo, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės – Iš Jesės kelmo išsprogs atžala ir iš jo šaknies išaugs šaka.

Izaijo pranašystė 11:1-2

Šis „medis“ buvo nukirstas praėjus maždaug 150 metų po Izaijo, maždaug 600 m. pr. Kr. Tada babiloniečiai užkariavo Jeruzalę ir ištempė jos žmones į tremtį (raudonas laikotarpis aukščiau pateiktoje laiko juostoje). Jesė buvo karaliaus Dovydo tėvas, taip pat Dovydo dinastijos šaknys. Todėl „Jesės kelmas“ buvo artėjančio Dovydo dinastijos žlugimo metafora.

Šaka: ateinantis „Jis“ iš Dovydo, turintis išmintį

Tačiau ši pranašystė žvelgė toliau nei tik karalių nukirtimas. Izaijas prognozavo, kad „kelmas“ atrodys negyvas, kaip ir kelmai dažniausiai būna. Nepaisant to, ateityje, tolimu laiku, iš to kelmo išaugs atžala, vadinama Atžala. Kai kurie medžiai turi gebėjimą leisti atžalas iš kelmų. Izaijas panaudojo šį gamtos procesą, kad padėtų mums įsivaizduoti, kaip ateis Atžala. Izaijas vadina šią Atžalą „juo“, todėl kalba apie konkretų vyrą, kilusį iš Dovydo giminės po dinastijos žlugimo. Šis vyras turės tokių išminties, galios ir žinojimo savybių, kad atrodys, lyg ant jo ilsėtųsi pats Dievo Dvasia.

Jėzus… „Jis“ iš Dovydo, turintis išmintį

Jėzus atitinka reikalavimą kilti „iš Jesės kelmo“, nes Jesė ir Dovydas buvo jo protėviai. Kas daro Jėzų labai neįprastą, yra jo turima išmintis ir supratimas. Jo gudrumas, nusiteikimas ir įžvalgumas bendraujant su priešininkais ir mokiniais nuo pat pradžių žavi tiek kritikų, tiek sekėjų širdis. Jo galia Evangelijose per stebuklus yra neabejotina. Galima jais netikėti; bet negalima jų ignoruoti. Jėzus atitinka išskirtinės išminties ir galios savybę, kurią Izaijas išpranašavo vieną dieną iš šios šakos.

Jeremijas ir Atžala

Izaijas su ta pranašyste padėjo istorijos kelrodį. Bet tuo viskas nesibaigė. Jo kelrodis yra tik pirmas iš kelių ženklų. Jeremijas, gyvenęs maždaug 150 metų po Izaijo, kai Dovydo dinastija buvo iš tiesų kertama jo akyse, rašė:

5 „Tikėkite manimi, – tai Viešpaties žodis, – ateina metas, kai išauginsiu Dovydui teisią Atžalą. Kaip karalius jis viešpataus ir sumaniai vykdys krašte, kas teisinga ir teisu.

6 Jo dienomis Judas bus išgelbėtas, ir Izraelis saugiai gyvens. Jis bus vadinamas šitokiu vardu: ‘Viešpats mūsų teisumas’“.

Jeremijo pranašystė 23: 5-6

Jeremijas išplečia Dovydo dinastijos šakos temą, kurią Izaijas pradėjo prieš 150 metų. Šaka bus karalius, kuris karaliaus. Bet būtent tai sako antros psalmės pranašystė apie ateinantį Dievo Sūnų / Kristų / Mesiją. Ar gali būti, kad Šakė ir Dievo Sūnus yra vienas ir tas pats?

Atžala: VIEŠPATS – mūsų teisumas

Bet kaip bus vadinama ši Atžala? Jis būtų vadinamas „VIEŠPAČIU“, kuris taip pat bus „mūsų“ (tai yra – mūsų, žmonių) Teisingumas. Kaip matėme su Abraomu, žmonių problema yra ta, kad mes esame „sugedę“, todėl mums reikia „teisingumo“. Čia, apibūdindamas Šaką, Jeremijas užsimena, kad ateityje žmonės savo reikalingą „teisumą“ gaus iš VIEŠPATIES – paties YHWH. (YHWH yra Dievo vardas Senajame Testamente). Tačiau kaip tai bus įgyvendinta? Zacharijas pateikia daugiau detalių, kai toliau pasakoja apie Ateinantį Šaką. Jis netgi išpranašauja Jėzaus vardą – į kurį kalbėsime toliau.