Teisumo siekimas – Abraomo pavyzdys

Anksčiau matėme, kad Abraomas teisumą gavo tiesiog tikėdamas . Tas labai svarbus sakinys suformuluotas taip:

Jis patikėjo VIEŠPAČIU, ir tai jam VIEŠPATS įskaitė teisumu.

Pradžios knyga 15:6

Tikėjimas nėra susijęs su Dievo egzistavimu

Pagalvokite, ką reiškia „tikėti“. Daugelis žmonių mano, kad „tikėti“ reiškia tikėti, kad Dievas egzistuoja . Manome, kad Dievas tiesiog nori, kad tikėtume, jog Jis yra. Tačiau Biblija sako kitaip. Jame sakoma,

Tu tiki, jog yra vienas Dievas? Gerai darai! Bet ir demonai tiki ir dreba. 

Jokūbo laiškas 2:19

Čia Biblija naudoja sarkazmą sakydama, kad vien tikėjimas, kad Dievas egzistuoja, padaro mus tokiais gerais kaip velnias. Tiesa, kad Abraomas tikėjo Dievo egzistavimu, bet tai nėra jo teisumo esmė. Dievas pažadėjo Abraomui padovanoti jam sūnų. Būtent tuo pažadu Abraomas turėjo pasirinkti, tikėti ar ne. Šį pasirinkimą jis turėjo padaryti net tada, kai jam buvo 80 metų, o žmonai – 70 metų. Jis tikėjo, kad Dievas kaip nors ištesės jam tą pažadą.Jis pasitikėjo, kad Dievas kažkaip įvykdys jam duotą pažadą. Tikėjimas šioje istorijoje reiškia pasitikėjimą. Abraomas pasirinko pasitikėti Dievu dėl sūnaus.

Kai Abraomas nusprendė tikėti tuo sūnaus pažadu, Dievas jam taip pat suteikė teisumą. Galiausiai Abraomas gavo ir įvykdytą pažadą (sūnų, iš kurio kilo didžiulė tauta), ir teisumą.

Teisingumas – ne iš nuopelnų ar pastangų

Abraomas „neužsidirbo“ teisumo. Dievas jam tai „ suteikė“. Koks skirtumas? Jei ką nors uždirbi, dėl to dirbi – tu to nusipelnei. Tai tarsi atlyginimas už atliktą darbą. Bet kai tau kažkas suteikta, tai tau ir duota. Jūs to neuždirbate ir nenusipelnėte, bet jums reikia tai gauti.

Mes dažnai manome, kad darydami daugiau gerų darbų nei blogų, atlikdami pareigas ar vykdydami įsipareigojimus, galime nusipelnyti teisumo. Tačiau Abraomas paneigia šią mintį. Jis nesistengė užsitarnauti teisumo. Jis tiesiog pasirinko tikėti jam duotu pažadu, ir teisumas jam buvo suteiktas.

Abraomo tikėjimas: Jis lažinosi dėl to savo gyvybę

Pasirinkti tikėti šiuo pažadu apie sūnų buvo paprasta, bet ne lengva. Kai jam pirmą kartą buvo pažadėta „Didžioji tauta“, jam buvo 75 metai, ir jis jau buvo palikęs savo gimtinę bei persikėlęs į Kanaano kraštą. Praėjo beveik dešimt metų, o Abraomas ir Sara vis dar neturėjo vaiko – ką jau kalbėti apie tautą.

„Kodėl Dievas mums dar nepadovanojo sūnaus, jei būtų galėjęs tai padaryti?“, – susimąstė jis. 

Abraomas patikėjo sūnaus pažadu, nes pasitikėjo Dievu. Jis tai padarė, nors ne viską suprato apie pažadą. Jis taip pat negavo atsakymų į visus savo klausimus.

Tikėti pažadu reikėjo aktyvaus laukimo. Visas jo gyvenimas nutrūko gyvenant palapinėse laukiant pažado. Būtų buvę daug lengviau teisintis ir grįžti namo į Mesopotamiją (šiuolaikinį Iraką). Ten vis dar gyveno jo brolis ir šeima. Gyvenimas ten buvo patogus.

Jo pasitikėjimas pažadu buvo svarbesnis už įprastus gyvenimo tikslus – saugumą, komfortą ir gerovę. Jis galėjo netikėti pažadu, nors vis dar tikėjo Dievo egzistavimu. Jis galėjo atsisakyti pažado ir vis tiek tęsti religinę veiklą bei gerus darbus. Tada jis būtų išlaikęs savo religiją, bet nebūtų buvęs „suteiktas“ teisumu.

Mūsų pavyzdys

Likusi Biblijos dalis vaizduoja Abraomą kaip pavyzdį mums. Abraomo tikėjimas Dievo pažadu ir jam įskaitytas teisumas tampa pavyzdiniu modeliu. Biblijoje yra ir kitų pažadų, kuriuos Dievas duoda kiekvienam iš mūsų. Ir mums tenka pasirinkti – ar pasitikėsime tais pažadais.

Štai tokio pažado pavyzdys.

Visiems, kurie jį priėmė,

jis davė galią tapti Dievo vaikais –

tiems, kurie tiki jo vardą,

kurie ne iš kraujo

ir ne iš kūno norų

ir ne iš vyro norų,

bet iš Dievo užgimę.

Evangelija pagal Joną 1:12-13

Šiandien žinome, kad pažadas Abraomui išsipildė. Neabejotina, kad žydų tauta šiandien egzistuoja kaip ta tauta, kilusi iš Abraomo. Tačiau kaip ir Abraomas šiandien susiduriame su pažadu, kuris atrodo mažai tikėtinas ir kelia tam tikrų klausimų. Kaip ir Abraomas, turime nuspręsti pasitikėti šiuo pažadu – ar ne.

Kas moka už teisumą?

Abraomas parodė, kad Dievas duoda teisumą kaip dovaną. Kai gauni dovaną, už ją nemoki – kitaip tai nėra dovana. Dovanotojas yra tas, kuris moka. Dievas, teisumo davėjas, turės sumokėti už teisumą. Kaip Jis tai padarys? Pamatysime kitame mūsų straipsnyje .