Senovinė kelionė, turinti įtakos mums šiandien

Nors Izraelis yra maža šalis, apie ją nuolat kalbama žiniose. Žiniasklaida nuolat praneša apie žydų grįžimą į Izraelį, apie ten sukurtas technologijas, bet taip pat apie konfliktus, karus ir įtampą su aplinkinėmis tautomis. 

Kodėl?

Žvilgsnis į Izraelio istoriją Biblijos Pradžios knygoje atskleidžia, kad prieš 4000 metus vyras, dabar labai gerai žinomas, išvyko į stovyklą toje pasaulio krašte. Biblija sako, kad jo istorija turi įtakos mūsų ateičiai.

Šis senovės žmogus yra Abraomas (taip pat žinomas kaip Abramas). Biblijoje aprašyti pirmieji Dievo žingsniai įgyvendinant Jo pirmykštį pažadą , žengtą kartu su Abraomu.

Pažadas Abraomui

Dievas pažadėjo Abraomui:

Padarysiu iš tavęs didelę tautą

ir tave palaiminsiu;

išaukštinsiu tavo vardą,

ir tu būsi palaiminimas.

Laiminsiu tave laiminančius

ir keiksiu tave keikiančius;

visos žemės gentys ras

tavyje palaiminimą“.

Pradžios 12:2-3

Abraomo vardas tapo Didysis

Kai kurie šiandien stebisi, ar egzistuoja asmeninis Dievas, kuris pakankamai rūpinasi, kad padėtų mūsų neramiam gyvenimui ir suteiktų vilties. Šioje paskyroje galime išbandyti šį klausimą. Čia Dievas davė pažadą konkrečiam žmogui, kurio dali šiandien galime patvirtinti. Pasakojime rašoma, kad VIEŠPATS tiesiogiai pažadėjo Abraomui: „Aš padarysiu tavo vardą garsų“. Mes gyvename XXI amžiuje – po 4000 metų. Šiandien Abraomo vardas yra vienas iš labiausiai pasaulyje atpažįstamų senovės istorijos vardų. Žydai ir arabai šiandien savo protėvius atseka iš jo. Neseniai JAV remiamas taikos planas, keičiantis Artimųjų Rytų geopolitiką, „Abraomo susitarimai “ buvo pavadintas jo vardu. Šis pažadas tiesiogine prasme , istoriškai ir patikrinamai išsipildė.

Negyvosios jūros ritiniuose yra ankstyviausi Biblijos rankraščiai . Jie datuojami 200–100 m. pr. m. e. Tai reiškia, kad šis pažadas, vėliausiai, buvo užrašytas gerokai anksčiau, nei vardas „Abraomas“ tapo žinomas už žydų tautos ribų. Jo išsipildymas neįvyko vien todėl, kad jis buvo užrašytas po to, kai Abraomo vardas jau buvo tapęs žinomas.

… per savo didžią tautą

Taip pat stebina tai, kad Abraomas iš tikrųjų nepadarė nieko verto per savo gyvenimą. Jis nepasiekė nieko, kas paprastai padarytų žmogaus vardą „puikiu“. Jis neparašė nieko ypatingo. Abraomas nepastatė nieko verto dėmesio. Jis nevadovavo kariuomenei, turinčiai įspūdingų karinių įgūdžių. Jis nebuvo nei valstybininkas, nei mokytojas. Abraomas net nevaldė karalystės. Iš tikrųjų jis nieko nedarė, tik stovyklavo savo kelionėje, meldėsi dykumoje ir tada susilaukė sūnaus.

Jei gyventumėte Abraomo laikais ir numatytumėte, kas bus labiausiai prisimintas po tūkstančių metų, būtumėte lažinantis, kad tuomet gyvenę karaliai, generolai, kariai ar dvaro poetai bus prisiminti šiandien. Tačiau visų jų vardai pamiršti. Bet vyras, kuris vos sugebėjo sukurti šeimą dykumoje, yra populiarus visame pasaulyje. Jo vardas yra puikus tik todėl, kad jo kilmės tauta (-os) saugojo jo sąskaitos įrašus. Tada iš jo kilę asmenys ir tautos tapo didingi. Būtent taip Dievas seniai pažadėjo („Padarysiu tave didele tauta… Padarysiu tavo vardą didį“). Niekas kitas per visą istoriją nėra toks žinomas tik dėl jo palikuonių, o ne dėl didelių jo paties gyvenimo pasiekimų.

…Per pažado davėjo valią

Ir šiandieniniai žmonės, kilę iš Abraomo – žydai – niekada nebuvo tauta, kurią paprastai siejame su didybe. Jie nestatė didelių architektūrinių struktūrų, kaip egiptiečių piramidės. Jie nerašė filosofijos, kaip graikai, ir nevaldė tolimų kolonijų, kaip tai darė britai. Visos šios tautos pasiekė savo pasiekimus kaip pasaulinės imperijos, ištempusios savo plačias sienas per nepaprastą karinę galią.

Tačiau žydai niekada nepasiekė tokios didelės imperinės galios. Žydų didybę daugiausia lemia jų pagimdytas Įstatymas ir Knyga (Biblija); iš kai kurių nuostabių asmenų, kilusių iš jų tautos; ir kad jie išgyveno šiuos tūkstančius metų kaip atskira ir šiek tiek skirtinga žmonių grupė. Jų didybė iš tikrųjų nėra dėl to, ką jie padarė, o dėl to, kas buvo padaryta jiems ir per juos.

„Aš padarysiu“ žodžiai, įspausti į istoriją

Dabar pažvelkime į Asmenį, kuris ketino įvykdyti šį pažadą. Ten, juodu ant balto, kartojasi žodžiai: „Aš padarysiu…“. Unikalus būdas, kaip jų didybė išsiskleidė istorijoje, vėl stebėtinai tiksliai atitinka šį teiginį, kad tai Kūrėjas ketino tai įvykdyti, o ne kokie nors įgimti gebėjimai, užkariavimai ar šios tautos jėga. Žiniasklaidos dėmesys, šiandien visame pasaulyje skiriamas įvykiams Izraelyje, šiuolaikinėje žydų valstybėje, yra akivaizdus pavyzdys. Ar nuolat girdite naujienas apie įvykius Singapūre, Norvegijoje, Papua Naujojoje Gvinėjoje, Bolivijoje ar Centrinės Afrikos Respublikoje? Tačiau Izraelis, turėdamas apie 9 milijonų gyventojų kaip šios šalys, nuolat ir reguliariai pasirodo pasaulinėse naujienų antraštėse.

Žmogiški įvykiai neturi iš anksto nustatyto palankumo žydų tautai. Istorija galėjo pasukti daugybe skirtingų kelių. Pagalvokite, kokia tikėtina buvo galimybė, kad šis pažadas būtų kaip nors žlugęs. Tačiau vietoj to viskas vystėsi ir toliau vystosi taip, kaip buvo paskelbta prieš tūkstančius metų. Galbūt to senovinio Pažado Davėjo galia ir autoritetas gali prasiskverbti per sumaištį, kuri valdo mūsų gyvenimus.

Kelionė, kuri vis dar sukrečia pasaulį

Tada Biblijoje sakoma, kad „Abromas išėjo, kaip VIEŠPATS jam buvo sakęs“ (4 eil.). Jis pradėjo kelionę, parodytą žemėlapyje, kuri vis dar kuria istoriją.

Palaiminimai mums

Ši kelionė apima daug daugiau nei Abraomas ir jo fiziniai palikuoniai. Palaiminimas buvo skirtas ne tik Abraomui, nes tai taip pat sakoma

visos tautos žemėje bus palaimintos per tave

4 Knyga

Tai turėtų priversti susimąstyti tiek tave, tiek mane. Nesvarbu, kokia tavo tautybė, kokia tavo religija, ar esi turtingas ar vargingas, sveikas ar ligotas, išsilavinęs ar ne – „visos žemės tautos“ apima ir tave. Šis pažadas apie palaiminimą skirtas visiems žmonėms nuo tų laikų iki šiandien – tai reiškia ir tau. Kaip? Kada? Koks tai palaiminimas? Sekdami Abraomo istoriją, galime tai geriau suprasti.

Mes ką tik istoriškai ir pažodžiui patvirtinome, kad pirmoji pažado Abraomui dalis išsipildė. Ar tada neturime pagrindo pasitikėti, kad pažadas jums ir man taip pat neįsigalios? Kadangi matome, kad jis veikia ir po 4000 metų, žinome, kad šis pažadas apima visą istoriją. Tačiau turime jį atrakinti – suprasti Pažadą, žinoti, kaip jis gali mus „paliesti“. Mes tai sužinome toliau sekdami pasakojimą apie Abraomą. Jis parodo modelį, kuriuo galime sekti. Tai matome toliau .